Mėta

Katytė buvo tokia sušalusi, kad nebegalėjo paeiti, speigus miegas merkė akis, sustirę letenytės nebejautė žemės, katytė gulėjo ant šono, neturėdama jėgų pasipriešinti negailestingiems šalčio gniaužtams… 🙁 Vargšiukę vos pavyko atgaivinti, jos organizmas buvo ilgai atstatinėjamas klinikoje ir dabar ji šiek tiek nedrąsiai uostinėja vilos kampelius ir pažindinasi su naujais draugais 🙂

Jos nuostabios didelės akutės tarsi kažko išsigandę švelniai stebi ir laukia švelnumo 🙂 Tyliai miauktels ir glaus galvytę prie rankos… Paėmus į glėbį ji tuoj pradeda murkti, seka pasaką savo širdutės 🙂 Dailiai blizga gražiais raštais ir tonais numargintas jos kailiukas, taip ir noris dalint paglostukus 🙂 Mėta, lūšiuke, gražuole tu mūsų 🙂 Pasižiūri žavingom akutėm 🙂 O kai dėmesio jau pakanka, elegantiškai nueis ir priguls ant palangės nusnūsti 🙂