Kartais gyvenime norisi daryti lengviausius sprendimus, atsibusti vieną dieną ir nejausti, nepastebėti kitų skausmo, nesirūpinti, galvoti tik apie save. Taip lengviau, plaukti per gyvenimą paviršiumi tarsi lengvam laiveliui per ramią jūrą. Niekas nenori būti blaškomas audrų. Ne tų, kurios gali sulaužyti laivą, o tų, kurios daug skaudesnės. Jos vyksta mūsų viduje, giliai širdyse ir labai dažnai apie jas nesužino niekas. Audros, kuriose dangų su žeme sumaišo meilė ir netektis – pačios skaudžiausios…
Tariame tylų „sudie“ gyvūnams, kuriuos stengėmės išgelbėti, savo šiluma šildyti iki paskutinės akimirkos. Liekame be atsakymų, o klausimų turime tiek, kad jaučiamės beviltiškai 🙁 Už ką? Kodėl jie buvo skriaudžiami, nemylimi, niekam nereikalingi?
Mes jiems pažadėjome, kad nepaliksime, kad darysime viską, kas mūsų jėgoms… Jėgų mums užteko, viltį ir tikėjimą jūs nuolat dovanojote ir palaikėte. Deja, jau tą akimirką, kai nusprendėme gelbėti sunkiai sužalotus ir itin sunkiai sergančius gyvūnus, žinojome: pavyks ne visada. Ir KIEKVIENĄ KARTĄ tikime iš naujo, žinodami, kad kartais mūsų pastangų neužteks.
Dėkojame kiekvienam iš jūsų, kad nepaisant skaudžių akimirkų, nepasiduodate kartu su mumis ir VISADA stengiatės, padedate, palaikote. Jūsų gerumas pastato tūkstančius vilties laivų tiems, kurie kęsdami nenusakomai didelį skausmą žvelgia į žmogų tikėdamiesi išgelbėjimo ir net niekada nejautę meilės jos ieško paskutinėmis savo gyvenimo akimirkomis. Jūsų dėka mes kartais galime tik tiek… tas paskutines dienas, akimirkas, sekundes pripildyti viso švelnumo, kurį tik sugebame rasti savyje. Ačiū jums, už besąlygišką meilę ir dovanojamą gerumą tiems, kurie jį galėjo patirti tik vieną kartą gyvenime, deja, paskutinį… 🙁
Atsisveikiname tyliai, siaučiant audrai širdyse…
