Sunku – tik žodis, tik tolimas ir neryškus šešėlis to jausmo, kuris susminga į sielą tūkstančiais netekties peilių, kai turime išlydėti tuos, kuriuos gelbėjome iš visų jėgų… Jie savo mažose ir tyrose širdelėse nešiojosi neišmatuojamai didžiulį nebylų skausmą, negalėjo ištarti nei žodžio, kad pasakytų, kokį siaubą patyrė 🙁 Jie – nėra tik statistika, skaičiai tų, kuriems nepavyko. Kiekvienas iš jų – ypatingas, savo žvilgsniu galėjęs pasakyti tūkstančius žodžių, tik, deja, šiame pasaulyje buvo per mažai galėjusių juos išgirsti…
Paniekinti, partrenkti, apdegę, sušaudyti, sulaužyti ir ištvėrę tiek daug skaudžių likimo kirčių. Į kiekvieną stengėmės įpūsti vilties ugnelę, apsaugoti nuo skausmo, suteikti viską, ką tik gali medicina ir žmogaus švelnumas… Deja, nesame visagaliai, o taip norėtume tokiais būti 🙁 Galime skubėti į pagalbą vidury nakties, rankomis juos apkabinti ir šildyti, galime glostyti ir apmalšinti skausmą, tačiau kartais klūpime ant kelių iš nevilties ir verkiame, nes negalime atsukti laiko atgal ir laimėti tų kelių, vos kelių SEKUNDŽIŲ, kurios galėjo viską pakeisti…
Atsisveikiname ir nebežinome, kiek dar galėsime tęsti šį kelią, ar užteks jėgų kiekvieną dieną matyti suluošintus gyvūnus, virpančius jų kūnelius, maldaujančias padėti akis… Suprantame, kad pasirinkome nelengvą kelią, bet nei vienas sunkumas, su kuriuo susiduriame niekada nei per šviesmetį nepriartės prie to begalinio skausmo, kurį patyrė šios mažos širdelės. Jų jau nebėra tarp mūsų, jų kūneliai nebeištvėrė sunkios kovos už savo gyvybę… Mes likome sudaužytomis širdimis, apsupti tuštumos ir nevilties, tikimės, kad šie vargšai gyvūnai atleis mums, žmonėms, už skriaudas, skausmą ir už tai, kad nespėjome sugauti tų kelių sekundžių, kurios nubaudė pačia skaudžiausia bausme…
Senjore Spindulėli, Angliuk, Petriuk, Muse, Migdole – jūs niekada mums visiems nebuvote tik statistika, nebuvote tik skaičiai. Jūs – tyros širdies angelai, kurių šis pasaulis buvo nevertas 🙁
